Silikono sandariklio įvadas

Silikoniniai klijai -taip pat žinomi kaip "stiklo klijai"-yra pastos-panaši medžiaga, daugiausia sudaryta iš polidimetilsiloksano. Susilietus su atmosferos drėgme, jis sukietėja į kietą,-kaučiuką panašią medžiagą. Jis daugiausia naudojamas įvairių statybinių medžiagų, tokių kaip stiklas, metalas ir akmuo, klijavimui ir sandarinimui. Šie produktai yra vieno-komponento ir-dviejų komponentų; Vieno-komponento tipai kietėja sugerdami drėgmę iš oro, o dviejų{10}}komponentų tipus reikia maišyti, kad sukietėtų. Jie pasižymi tokiomis savybėmis kaip atsparumas aukštai ir žemai temperatūrai (darbo diapazonas nuo -40 laipsnių iki 150 laipsnių) ir atsparumas oro sąlygoms. Jie yra įvairių spalvų-dažniausiai juodos, baltos ir skaidrios, ir jas galima pritaikyti.

Silikono sandariklio technologija atsirado Europoje ir JAV šeštojo dešimtmečio pradžioje. Vidaus plėtra Kinijoje prasidėjo 1990-ųjų pradžioje, o kartu su durų, langų ir užuolaidų pramonės plėtra perėjo prie civilinio pritaikymo. Pirmasis pramoniniu būdu pagamintas statybinis silikoninis sandariklis Kinijoje buvo pristatytas 1992 m. Pirmasis nacionalinis standartas *Silikoniniai sandarikliai pastatų statybai* buvo įgyvendintas 1994 m., po to 1997 m. buvo paskelbtas privalomas nacionalinis standartas *Silikoniniai konstrukciniai sandarikliai pastatų statybai*. Iki 2019 m. Kinija tapo didžiausiu silicio sandariklių gamybos pajėgumu ir vartotoja pasaulyje viršija 2 mln. tonų, o suvartojimas artėja prie 1,2 mln.